Mūsų viltys, kad žlugus Sovietų imperijai totalitarinę uždarą visuomenę pakeis atvira visuomenė, nevisiškai išsipildė. Nors dar anksti pernelyg apibendrinti, tačiau galima įžvelgti nerimą keliančių reiškinių. Nacionalistinės ideologijos dažnai yra susijusios su didžiojo biznio interesais - klasikinis fašizmo ar nacionalsocializmo receptas. Dabarties istorija tikina, kad atvirai visuomenei sukurti reikia kur kas didesnių pastangų, negu iš pradžių atrodė. Reikia kitų vertybių, naujo mąstymo.

Mano filosofijoje atvira visuomenė yra pagrįsta tuo, kad mes visi veikiame, remdamiesi netobulu suvokimu. Niekas nežino ir negali žinoti absoliučios teisybės. Vadinasi, mums reikia kritiško mąstymo; mums reikia tokių institucijų ir tokios veiklos, kuri leistų taikiai sugyventi skirtingų pažiūrų ir skirtingų interesų žmonėms; mums reikia demokratiškos valdžios, kuri garantuotų, kad jos galia bus naudojama tikslingai; mums reikia rinkos ekonomikos, turinčios atgalinį ryšį ir leidžiančios ištaisyti klaidas; mums reikia ginti mažumas ir gerbti jų nuomonę. O svarbiausia - mums reikia įstatymo viršenybės.

Uždaroje visuomenėje dominuoja valstybė, o valstybė tarnauja dogmai, kuri pretenduoja įkūnyti absoliučią tiesą. Tokioje visuomenėje nėra laisvės.

Atvira visuomenė yra sudėtinga, abstrakti idėja. Ar ji gali varžytis su paprastesnėmis ir konkretesnėmis idėjomis, tokiomis kaip “mano šeima”, “mano gentis”, “mano šalis, net jeigu ji neteisi”? Žmonės pasiruošę mirti už karalių arba tėvynę; ar jie norėtų mirti už atvirą visuomenę? Bosnijos pavyzdys rodo, kad ne.

Steigiant atviros visuomenės fondus Vidurio ir Rytų Europoje mano misija buvo padėti šioms šalims pereiti iš komunizmo į atvirą visuomenę. Ir dabar aš esu įsitikinęs, kad nuo to, ar šis perėjimas bus sėkmingas, didžia dalimi priklausys mūsų ateitis.

Aš lankiausi Lietuvoje keletą kartų. Žinau, kad Jūsų šalis paskelbė nepriklausomybę 1918 metais, kad norėjote žengti demokratijos keliu, kad, 1990 m. žlungant Sovietų imperijai atkūrę nepriklausomybę, siekiate sukurti Vakarų demokratijos pamatu ir principais pagrįstą sistemą. Tai sunkus procesas, pareikalausiantis didžiulių pastangų.

Kai 1995 m. spalio mėnesį viešėjau Lietuvoje, vienas žurnalistas manęs paklausė: “Pasibaigus euforijos tarpsniui visuomenė skendi apatijoje. Daugybei žmonių atviros visuomenės idėja atrodo tolima ir nepasiekiama. Ar Jūsų kartais neapima pesimizmas?” Aš atsakiau: “Taip, iš tiesų yra priežasčių pesimizmui, tačiau kaip tik dėl to mūsų fondų darbas tampa dar svarbesnis”. Aš tvirtai tikiu, kad Atviros Lietuvos fondas daro didelę įtaką šalies atsinaujinimui ir kaitai.

Jūsų fondas turi daug šalininkų ir jūsų pastangas sukurti atvirą visuomenę labai vertina daugybė žmonių. Tai man teikia optimizmo.