pranešimai

presented papers

Konvertuojamo subjekto hegemonija

_{visas tekstas (angliškai)>>}

1988-1991 m. vykusios Centrinės ir Rytų Europos revoliucijos buvo apibūdinamos kaip sukeltos „dvigubo atmetimo”, t.y. jų priežastimi tapo protestas prieš užsienio jėgos viešpatavimą ir prieš komunizmą kaip sistemą, bet ne troškimas pasiekti kokius nors ateities tikslus. Revoliuciniai procesai apėmė tiek oficialios ideologijos, tiek individų pasaulėžiūrų ir identiteto krizes. Galima būtų pasakyti, kad posocialistines visuomenes apėmusios krizės buvo ne tik politinės, bet ontologinės ir epistemologinės. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje tautų nepriklausomybės samplaika su labai miglotomis idėjomis apie rinkos ekonomiką, demokratiją ir „Europą” suformavo vienintelį visoms posocialistinėms visuomenėms bendrą vertybių ir tikslų rinkinį. Deja, nei šiuolaikinė rinkos ekonomika, nei demokratija nėra grindžiamos vien tik racionalumu; jos turi remtis numanomais ir veikiančiais principais, kurių egzistavimas yra savaime suprantamas ir sutvirtintas tradicijos. Kai tradicijos nėra, kaip Centrinės ir Rytų Europos šalyse, arba kai ją baigia išsklaidyti racionalus požiūris, kaip Vakarų valstybėse, progreso idėja nuskursta ir susitraukia iki abstraktaus tikslo – efektyvumo siekimo. Priartėjus prie dešimtmečio pabaigos, postsocialistinės transformacijos tikslai virto kariniu saugumu ir bendru makroekonominiu augimu. Šie tikslai, būdami patys abstrakčiausi, ir tuo pat metu atrodydami kaip visuotinai konvertuojami kitų, esminių vertybių, pakaitalai, tapo pagrindiniais tikslais. Tačiau realiame pasaulyje visuomet išlieka svarbus įprotis ir tokie dalykai, kurie yra esminiai ir specifiniai, bet ne kiekybiniai ir abstraktūs. Būtent todėl galutinė Centrinės ir Rytų Europos visuomenių stabilizacija gali vėl į pirmas pozicijas iškelti klausimus, susijusius su teisingumu, orumu ir pilietiškumu.

The Hegemony of the Convertible

_{full text (in English)>>}

The Central and Eastern European revolutions of 1988-1991 have been characterised as ”double-rejective” – i. e., as motivated by protest against foreign domination and communism as a system of power, rather than by a clear set of future goals. The revolutionary processes included a crisis not of the official ideology only but of individuals´ world-views and identities as well. Altogether, the crisis experienced by post-socialist societies was not merely political but ontological and epistemological. By the beginning of the 1990s national independence plus very vague ideas on market economy, democracy and ”Europe” had come to form the only set of commonly shared values and objectives in the post-socialist societies. However, both modern market economy and democracy are not based only on rationality but require the support of tacit functioning principles, which are taken for granted and supported by tradition. That tradition being absent as in the CEE countries or evaporating by rationalist disenchantment as in the West, the idea of progress becomes impoverished and reduced to the abstract goal of efficiency. Towards the end of the decade the objectives of the post-socialist transformation became operationalised as military security and aggregate macroeconomic growth. These objectives are the most abstract possible, at the same time seem like universally convertible substitutes of other substantial values - gained hegemony. However, life-world always continues to be ruled by habit and by concerns that are substantial and specific rather than quantitative and abstract. For that reason, an eventual stabilisation of the CEE societies might lead to a resurfacing of issues concerned with justice, dignity and participation.