pranešimai

presented papers

Ekranas ir kasdienybė

_{visas tekstas (angliškai)>>}

Tarybinėje ideologijoje teoriniai, politiniai ir meniniai kasdienybės traktuotės aspektai buvo neatsiejamai susiję. Pirma, marksistinė minties “revoliucija” skatino ne aiškinti ar aprašyti tikrovę, o ją transformuoti. Kasdienybė buvo traktuojama kaip terpė, kurioje tiesiogiai atsiveria socialinio pasaulio struktūra. Taigi transformuojant pasaulį, kasdienybės transformacijos laikytinos vienu iš svarbiausių, neatidėliotinu uždaviniu. Antra, sprendžiant šį uždavinį, tarybinė ideologija vienu pagrindinių savo įrankių visuomet laikė, anot jos, “svarbiausiąjį iš menų” – kiną. Štai kodėl nenuostabu, kad kinematografinės kasdienybės transformacijos tapo svaria ekrano tema.

Prisimenant tarybinių metų ekranizacijas, atmintyje neretai išnyra oficialioji praėjusio gyvenimo pusė - tarybinės “šventės” su visa joms būdinga atributika: transparantais, portretais, raudonomis vėliavomis, kaspinais, šūkiais. Tarybinė “kasdienybė”, be jokios abejonės, sugėrė daugybę oficialiosios ideologijos simbolių. Kita vertus, būtent kasdienybė tapo viena iš nedaugelio teritorijų, kurioje buvo iš dalies “įteisinta” esamos padėties socialinė kritika. Tokia kritika turėjo demonstruoti tarybinės mąstysenos savikritiškumą, jos vidinio atsinaujinimo resursus. Vis dėlto ši socialinė kritika neretai tapdavo priedanga peržengiant tarybinės ideologijos ribas.

Tarybinių metų ideologai, kūrėjai ir žiūrovai rasdavo savo – dažnai skirtingus - motyvus palaikyti domėjimąsi įvairiomis kasdieninio gyvenimo sritimis. Nepriklausomybės “revoliucijos” pakeitė šį nusistovėjusį ekrano ir kasdienybės santykį. Tarybinė ideologija buvo atmesta kartu su okupaciniu režimu, taigi kino bei TV transformuojanti ir socialinės kritikos funkcija nebeteko galios. Kartu prarado aktualumą ir pabrėžtinai taupi, į oficialiosios politikos žaidimus bandanti nesivelti kino apie kasdienius fenomenus kalba. Kasdienybė beveik pasitraukė iš TV bei kino ekranų. Akivaizdu, kad norint ten ją sugrąžinti, būtina - kaip ir daugelyje kitų šiandienos gyvenimo sričių – sukurti kitą, naujais principais pagrįstą kalbą.

The Screen and Everyday Life

_{full text (in English)>>}

Soviet ideology treated theoretical, political and artistic aspects in the interpretation of everyday life as tightly interrelated. Firstly, the Marxist revolution of thought encouraged not to explain or depict reality but to transform it. Everyday life was viewed as a medium where the structure of the social world was directly revealed. Therefore in the global transformation of the world, transformations of everyday life were considered to be the most important and urgent task. Secondly, in order to achieve this goal, cinema or, as the Soviet ideology described it “the most important of all arts”, was given the status of the principal means. Consequently, transformations of the cinematographic everyday life became a major theme on the screen.

When looking back on the Soviet screenings, the official side of former life often arises in memory, i.e. the picture of Soviet celebrations with all typical attributes (posters, portraits, red flags and ribbons, slogans). The Soviet everyday life had undoubtedly absorbed many symbols of the official ideology. At the same time the everyday was one of the few territories, which to a certain extend ”legalized” critique of the prevailing social situation. This critique was supposed to demonstrate self-criticism of the Soviet thinking and its inner resources for renewal. Still quite frequently such social critique used to become a cover for transgressions of the Soviet ideology.

Soviet ideologists, creators and the audience used to find their own, often starkly different, motives to keep up their interest in various spheres of everyday life. The “revolutions” of independence have changed this established relationship between the everyday and the screen. The Soviet ideology was rejected together with the occupational regime, and so the transforming and socially critical function of cinema and TV lost their power. Unfortunately, the cinematographic discourse on everyday phenomena, which attempted not to get involved in the official political games, has also lost its urgency. It is obvious that it could be back only when another discourse, based on new principles and equally referring to many other spheres of contemporary life, is created.