pranešimai

presented papers

Nors klimatas šyla, natos rašomos toliau

Lietuvių nacionalinei muzikai – tik 100 metų. Nors ji atsirado vienu metu su modernizmu, vis dėlto tai yra margas iš romantizmo, primityvizmo, socrealizmo ir kičo lydinys, tik fragmentiškai paspalvintas modernaus mąstymo. Ryškiausios kultinės lietuvių muzikos figūros iškyla visų pirma kaip ideologinės (sovietiniais laikais – totalitarinės ir nacionali(sti)nės ideologijos kompromisas), o sykiu – ir mitologizuotos (“kenčiantis genijus Čiurlionis”, “vienišas pranašas Bacevičius”, “nacionalinės mokyklos tėvas Gruodis”, “lietuviškiausias kompozitorius Kutavičius”, “intelektualas Balakauskas”). Nieko keisto, kad lietuvių muzikos istoriją bandoma pritempti prie populiarių kitų tautų istorinių klišių (nacionalinis panteonas klasikine prasme, arba “garbės lenta” – sovietine), tačiau svarbiau yra tai, kad šios interpretacijos yra gana įtakinga poveikio priemonė kompozitorių estetinei orientacijai.

Gana įdomiai atrodo kelių, regis, skirtingų epochų lietuvių muzikos palyginimai: nesama jokių esminių skirtumų tarp kūrinių, parašytų per dešimtmetį iki Antrojo pasaulinio karo ir kūrinių, sukurtų per stalininį dešimtmetį. Panaši situacija atsiveria ir stebint 9-o ir 10-o dešimtmečių muziką: absurdiška būtų kalbėti apie kokius nors “vakuumus” ar “replacement’us”  — kūryboje nesama nė mažiausio pasikeitimų ženklo. Kitaip sakant, nėra tokių kūrinių, kurių dėl kokių nors priežasčių nebūtų buvę įmanoma parašyti ankstesniame dešimtmetyje (sutapo esminės estetinės ir ideologinės pažiūros?..). Apeliavimas į postmodernų mąstymą laikytinas neargumentuotu kalbiniu triuku, nes postmoderni mąstysena, atrodo, aplenkė nedidelį lietuvių kompozitorių getą. Su tuo tikriausiai būtų galima sieti ir tą faktą, kad lietuvių muzika, skirtingai nuo estų ar latvių muzikos, tebėra uždaras ir nepopuliarus šiuolaikinės muzikos rinkoje reiškinys. Viena pagrindinių tokio nepakankamumo priežasčių – anksčiau minėtas anachroniškas ideologizuotas požiūris į kūrybą.

Despite the Warming of Climat, Notes Are Still Being Written

Lithuanian national music is only 100 years old. Though it emerged alongside modernism, it is a motley mixture of romanticism, primitivism, social realism and kitsch with only episodic shades of modernism. The most prominent cult personalities in Lithuanian music are first of all remembered as ideological, which in the Soviet times meant compromising between the totalitarian and national(istic) ideology, and at the same time as mythisised figures, e.g. “the suffering genius Čiurlionis”, “the lonely prophet Bacevičius”, “the father of the national school Gruodis”, “the most Lithuanian composer Kutavičius”, “the intellectual Balakauskas”. It is therefore not at all surprising that attempts are made to drag the history of Lithuanian music up to the historical clichés of other nations (a national Pantheon in the classical sense or a board of honour in the Soviet understanding), and, what is more important, such interpretations have become a rather effective means of influence on the aesthetic orientation of composers.

A comparison of a few pieces of music, composed at seemingly different times, suggests an interesting conclusion: there are no major differences between works created during the decade before World War 2 and in the ten years of Stalin’s regime. A similar situation is observed in the music of the eighties and nineties – it would be absurd to speak about some “vacuums” or “replacements” when there is not a slightest trace of change in creation. To put it in other words, there are no such pieces of music that for some reasons could not have been created during the previous decades (is it a mere coincidence of the essential aesthetic and ideological views?..). An appeal to postmodern thinking is to be considered a linguistic trick devoid of arguments because postmodern thinking seems to have left behind the small ghetto of Lithuanian composers. Most probably this situation explains the fact that the Lithuanian music unlike Estonian or Latvian music is still a closed and an unpopular phenomenon on the market of modern music. The above-mentioned anachronic ideological view on creation is one of the major reasons for such inadequacy.