pranešimai

presented papers

Neįvardyta tikrovė

Lietuvių filmuose pasaulis stebimas, fiksuojamas, kontempliuojamas, tačiau sąlyčio su juo stengiamasi išvengti. Sąmoningą atsiribojimą nuo realybės dar labiau pagilina vaizdas - subtiliai apšviestas, išdailintas, "suvaldytas", dażniausiai nespalvotas kadras. Lietuvių filmuose ypatingo grożio ir patoso įgyja nykimas, degradavimas, destrukcija. Ši išnykimo apoteozė atrodo visuotinė. Visi tampame pasyviais jos stebėtojais – ir kūrėjai, ir żiūrovai.

Lietuvių reżisieriai visada mėgo filmuoti Kuršių nerijoje – toje visais pożiūriais simboliškoje tarpinėje erdvėje, "niekeno żemėje". Šita erdvė tarsi skatino atsiriboti nuo kasdienybės, apskritai realybės. Tam tikra prasme Šarūnas Bartas šį polinkį suabsoliutino: "Laisvės" smėlynuose nėra nieko – konkretaus laiko, żmogaus, istorijos. Tik ilgai dykumoje klaidżiojantys żmonės-żenklai, abstrakčios laisvės hieroglifai. Tobula tuštuma. Tobulas išnykimas.

Unnamed Reality

Lithuanian films observe the world, register and contemplate it but eek to avoid contact with it. The conscious isolation from reality is further strengthened by the picture that is submerged in subtle light, made a very beautiful, “controlled” and most frequently uncoloured shot. In Lithuanian films decay, degradation and destruction acquire extraordinary beauty and pathos. This apotheosis of disappearing seems to be universal. All of us, both creators and spectators, become its passive observers.

Lithuanian directors have always liked to shoot on the Curonian Spit, which is in all respects a symbolic space in-between, “no-man’s-land”. This space seemed to encourage isolation from daily routine and reality in general. Šarūnas Bartas transformed this inclination into the absolute: there is nothing and nobody in the sands of Freedom, no time, no human beings, no history. The only remaining objects are represented by people-signs wandering in the desert and abstract hieroglyphs of freedom. It is a perfect emptiness. It is a perfect disappearing.