pranešimai

presented papers

Autentiška kūryba "vakuumo" sąlygomis

_{santrauka (lietuviškai ir angliškai)>>/abstracts (in English and Lithuanian)>>}

Mano pasvarstymas suaustas iš trijų gijų: pirmiausia kiek pasiaiškinsiu tą išties postmoderniosios galios iššūkį, kurį meta metaforiškas branduolys “replacing a vacuum”, vėliau pažymėsiu kai kuriuos dabartinės mūsų tikrovės konceptualizavimo sunkumus ir savo pamąstymus nelyg įrėminsiu “autentiškumo” išnykimu iš meninio ir teorinio diskurso.

“Vakuumas”, susietas su konkrečia vieta (place), su čia ir dabar veikiančių galių sugebėjimu jį pakeisti, pervietinti, įgauna misteriško žavesio, o pats teoretizavimas – apeiginių bruožų. Čia jau girdisi ir švietėjiškojo projekto užmojų atgarsiai (ar inercijos šiurpulėliai), ir liturginės intonacijos, suartinančios ir pakylinčios visus čia susirinkusius. Toks kerintis patrauklumas būdingas metaforoms, kurios skatina vaizduotę ir mintį leistis išsyk visais įmanomais keliais. Iš  “vakuumo” kylanti ekstazė išties teikia neriboto diskursyvumo galimybę, net suponuoja galutinę ir neginčijamą humanitarinio ir gamtamokslinio diskursų prieštaros įveiką. Ir vis dėlto – kaip suvokti, kaip pagauti tą “vakuumą”, kurį imamasi “pakeisti”, o gal perkelti į tą pačią vietą? Kokia mintis galėtų jį nors kiek suobjektinti ir paversti manipuliuojamu dalyku? Šitai gali sugebėti tik geismas, beobjektis geismas – juk niekas nesiims tvirtinti kaip nors patyręs kasdienybėje apsireiškiantį “vakuumą”, juolab laukiantį išganančios “replacing” galios. Šiuo atžvilgiu tai tokia tuščia sąvoka, kurios tuštumo negali įveikti net Dievas, vis dėlto paliekantis tam tikrus pėdsakus mūsų kasdienybėje. Tad geismas vienaip ar kitaip pakeisti tokią tuštumą iš esmės į nieką konkrečiai nenukreiptas ir niekuo kitu nesidomintis, kaip tik savęs intensyvinimu – nepaliaujamu replacing replacing replacing...

Egzistuoja ir kitokia “vakuumo” suvokimo plotmė – kaip tam tikro energijos lauko, kupino įvairiausių, egzitiškiausių virtualių sąveikų, kurioms nebūdingas tikro ir menamo skirtingumas. Toks “vakuumas” jau nepavaldus jokioms “išvietinimo” ar “pakeitimo” operacijoms. Tai jau jis pats nelyg leidžia iš nieko rastis įvairiems lokaliniams “replacing”, kurie susiklosčius tam tikroms, mūsų atveju – labiau ekonominėms, sąlygoms virsta aktualiais, tikrovėje vykstančiais procesais. “Vakuumas” tokioje lokalinėje aplinkoje pasirodo esąs tiesiog gyvybinės energijos, gyvenimo apraiškų laukas, kurį ir imasi pertvarkyti “replacing” galią ir pašaukimą pajutę žmonės, sykiu geidžiantys ir instituciškai įtvirtinti savo veiklą. Juolab kad ankstesniam ideologizuotam sociokultūriniam diskursui išties buvo būdinga nuslėpti ir pakeisti gyvybingąjį vakuumą – įvairiausių žmonių santykių, intensyvios kultūrinės ir meninės kūrybos lauką. Suprantama, jog tam diskursui suirus ir susigėrus į vakuumą neišvengiamai randasi kitos ir kitaip įvietintos ideologijos.

Metaforiniame “vakuumo” lauke galima įžiūrėti dar vieną reikšmės plotą – tai tiesiog nedaug ką bendra su vakuumu turintis savosios tuštumos pripažinimas, laukiant apsėklinančiojo “replacing”. Kitaip tariant, šis metaforinis branduolys visu savo neapibrėžtumu kreipiasi į vakarietišką diskursą, kurio konceptualinei valdžiai ir įteikiamas “vakuuminis” patyrimas, jau net nebekeliant klausimo – kaip suvokti savąjį patyrimą ir kas apskritai gali būti pripažįstama savu patyrimu. Iš anksto sutinkama su būtinumu atmesti jį “replacing” aktais. Vietinis teoretizavimas šaukiasi šeimininko diskurso, nesiderėdamas nei dėl savo patyrimo, nei dėl jo pakeitimo procedūrų . Šiuo atžvilgiu ambivalentiškas “new” savaip rodo, jog modernizacinis impulsas virsta atsidavimu, nebekreipiant dėmesio net į vakarietiškojo diskurso įtaigaujamą “kito” ir “kitoniškumo” pozicijų svarbą ar “performatyvaus teorinio teksto” teikiamas galimybes reikšti savo patyrimą.

Aptariamas metaforinis branduolys savaip išreiškia (ir sykiu nuslepia) dabartinės lietuvių sociokultūrinės būsenos konceptualizavimo sunkumus. Pasistengsiu kai kuriuos tų sunkumų paryškinti, turėdamas omenyje kultūros ir meno sferą. Didelė keblumų, bandant suvokti kultūros sisteminius virsmus, plotmė “kyla” iš funkcinio “anos” nacionalinės kultūros dvilypumo.

Sovietinės okupacijos sąlygomis nacionaline vadinama kultūra ne tik diegė primestą naujo, sovietinio žmogaus ideologinį normatyvinį vaizdinį, bet ir palaikė tautinį tapatumą, kurdama įvairius sugyvenimo su prievartiniu režimu bei ideologija „mechanizmus”, vidinio opoziciškumo kodus ir elgesio būdus. Kaip tik tautinio tapatumo, paprasčiau – lietuvybės, palaikymas įtvirtino žmonių sąmonėje lietuvių kalbos ir literatūros išskirtinę svarbą. Tad lietuvių kalba grindžiama kultūra buvo savaiminė vertybė, nereikalinga jokios ypatingos refleksijos. Ta kultūra buvo glaudžiai siejama su valstybingumu, kuris lietuvio sąmonėje buvo šventas dalykas. Šitai nėra keista, turint omenyje visiškai neseną mūsų moderniosios tautos iškilimo ir moderniosios valstybės kūrimo istoriją, persmelktą mitinės „Didžiosios valstybės” šviesos, ir tragišką okupacijų patyrimą. Išsiugdė valstybingumo bei šventumo ženklų išskaitymo kompetencija – žmonės nepaprastai jautriai reaguodavo į tokių ženklų bei simbolių „pėdsakus”. Šitai paaiškina nepaprastą Just. Marcinkevičiaus dramų „Mindaugas” „Mažvydas”, „Katedra” poveikį – jos aktualizavo valstybės kūrimo ir sykiu tautinės dvasios atgaivinimo „archetipus”, žemiškąjį gyvenimą susiejant su savos valstybės kūrimu, o tą kūrimą per raštą ir Katedrą – su šventumo sfera. Taip įtvirtinama aiški pasaulio tvarka ir vertybinė hierarchija, nustatoma žemiškųjų ir dvasiškųjų reikalų subordinacija.

Anos kultūros žmogus nesąmoningai prielaidavo, jog visavertis gyvenimas, visuminė tautinio tapatumo bei nacionalinės kultūros raiška galima tik nepriklausomybės sąlygomis – kuriant nacionalinę valstybę. Atgavus nepriklausomybę į politinius lyderius ir kultūros žmones buvo žvelgiama kaip į valstybingumo ir sykiu nacionalinės kultūros tvirtintojus. Tačiau netruko paaiškėti, kad kaip tik atgavus nepriklausomybę ir tautinis tapatumas, ir jį palaikanti, kurianti bei perkurianti nacionalinė kultūra tapo problemiški dalykai. Pamažu imta suprasti, kad dabartinė kapitalizmo sistema, joje vyraujantys požiūriai į kultūrą neteikia nei tautiniam tapatumui, nei nacionalinei kultūrai tokios reikšmės, kokią jai teikė vietinė atsilaikymo prieš okupantus nuostata. Kita vertus, europinės integracijos procesai, transnacionalinių kompanijų veikla, elektroninės komunikacijos priemonių plėtra bei masinės kultūros vaizdinių srautas taip pat gerokai pakoregavo valstybingumo galios ir reikšmės supratimą.

Staiga pasikeitus visiems esminiams kultūriniams mechanizmas, vertybių sistemai, aiškėja, jog apskritai nesama jokios aiškesnės kultūrinės savivokos tradicijos. O juk tik susiklosčius tam tikrai konceptualizavimo ir socciokultūrinio diskurso tradicijai ima ryškėti transformacijų, o sykiu ir ir kultūros metmenų vaizdinys. Tačiau jau dabar galima pasakyti, jog mūsų atveju tas vaizdinys gerokai vėluos. Kol kas reikiamu moksliniu lygiu kultūros transformacijos nėra gvildenamos. Kultūros tyrinėjimų stoka jaučiama ir sociologiniame diskurse, kur vienokį ar kitokį socialinio kismo profilį yra lengviau „išgauti” iš empirinių duomenų. Sociologiniai kultūros sferą liečiantys duomenys yra paviršutiniški ir reikalingi gilesnės hermeneutinės interpretacijos, kuri atsižvelgtų į „reiškiantį” ir „reikšmes produkuojantį” tų duomenų pobūdį. Kita vertus, pats socialinis kismas yra sykiu ir kultūrinis vyksmas, kadangi kultūros „mechanizmai” atrenka ir išlaiko kismo rezultatus ir užtikrina jų interiorizavimą.

Kultūrinės savivokos ir kultūros konceptualizavimo atžvilgiu akivaizdi yra svarbi  problema – kaip fiksuoti tam tikrą kultūros kaitos atskaitos plotmę. Juk kol kas nėra jokio teorinio diskurso, kuriame būtų nužymėti ankstesnės, ideologiškai centruotos kultūros sistemos metmenys, aptarti jos semiotiniai kodavimo ir perkodavimo lygmenys bei būdai. Todėl dabartiniai kultūros kaitos tyrinėjimai neišvengiamai stokos „anos” visuomenės, kultūros bei mentaliteto supratimo, ir ta stoka bus kompensuojama bendro pobūdžio pasvarstymais ar pasitelkiant neturinčias konkretaus turinio sąvokas „sovietinė tikrovė”, „socialistinė kultūra”, „sovietinis mentalitetas” ir pan.

Kitas problemų laukas atsiveria ir atsižvelgiant į tą faktą, kad dabartiniai kultūros pokyčiai bandomi suvokti sykiu įsisavinant naujus konceptualinius „įrankius”, kurie radosi kitokių realijų aplinkoje. Taikant įsisavintas konceptualines schemas neišvengiamai bus primetami ir tam tikri jų sąlygojami „supratimai”. Galima teigti, jog sociokultūrinis diskursas kol kas kreips į „vakarietiškesnį” transformacijų vaizdinį. Šią mintį pailiustruosiu tokiu pavyzdžiu. Vienas svarbiausių veiksnių, nulėmusių įvairiausių socialinių, ekonominių bei politinių pokyčių pobūdį, buvo vadinamojo valstybės turto privatizavimas. „Privatizavimo” diskursas Vakarų sociologams aiškus ir suprantamas. Tačiau jei į šį procesą pažvelgsime kaip į valstybės turto nusavinimą, savotišką eksproprijavimą, kurio dvasioje buvo išauklėta naująja virtusi senoji nomenklatūra, tai procesą aprašantis diskursas ganėtinai pasikeis – jame išryškės įvairios turtėjimo strategijos, kurios buvo maskuojamos įprastomis liberalios laisvosios rinkos „konceptualijomis”. Beje, plačiai paplitęs žodis „prichvatizacija” iš esmės konceptualiai sugriebia šio proceso esmę ir gali būti pasitelktas kaip sąvoka, atliepiant postmoderniojo diskurso „reikalavimą” – kurti sąvokas, kurios padėtų apčiuopti atsirandančias realijas. Apibendrinant galima teigti, jog sociokultūrinio kismo vaizdinio „vakarietiškumą” lems tradicija to socialinio ir kultūrinio diskurso, kuris plėtojamas Vakarų šalyse ir kurio sąvokos jau suponuoja tam tikrą prasminę „duomenų” gavimo ir interpretavimo perspektyvą. Šiuo atžvilgiu gali pasirodyti esąs vaisingas postmoderniojo filosofavimo patyrimas, paremtas hermeneutinio „įtarumo” nuostata, kadangi skatina nesibaiminti prasminio neapibrėžtumo, naujų bei hibridinių sąvokų, nes tas neapibrėžtumas būdingas ir transformacijas išgyvenančiai tikrovei.

Į šią problemą jau yra atkreipę dėmesį postkolonijinių studijų atstovai, aiškindamiesi pavaldinio (subaltern) galimybes iškalbėti savo patyrimą šeimininkui (master) suprantamu būdu, turint omenyje šių pozicijų nesulyginamumą. Vietinis, atsirandantis sociokultūrinis diskursas neabejotinai yra pavaldinio pozicijoje vakarietiško sociokultūrinio diskurso atžvilgiu. G. Spivak įsitikinimu, kada kalbama apie nesulyginamas sociokultūrines pozicijas, tai patyrimo išsakymo atžvilgiu „spragos ir nutylėjimai”, „neįmanomumai” yra reikšmingesni už ištaras ir pasakojimus. Nesama jokio tiesioginio būdo, kuris leistų buvusias sovietinių valstybių realijas ir patyrimą perrašyti vakarietiškomis kategorijomis ir vakariečiui visiškai suprantamu diskursu. Norint išsisakyti, būtina išeiti iš savosios pavaldumo pozicijos ir pereiti į kitą – tariamai lygiaverčio partnerio poziciją. Tad vakarietiškasis diskursas nustato ir galimas kito patyrimo išsakymo pozicijas. G. Spivak akstinimas kreipti ypatingą dėmesį, kas ir kieno vardu produkuoja diskursą, ir aiškintis, ką tas diskursas nutyli, stengdamasis „atitikti” vakarietiškąjį diskursą ir laikydamasis jo įteigiamų suprantamumo reikalavimų, yra  svarbus ir mūsų kultūros tyrinėjimams.

O dabar pereikime į meninės kūrybos sferą, kurioje kaip tik ir reiškėsi gyvybinga “vakuumo” fluktuacijų įvairovė. Tam tikrus “anos” kultūros ypatumus išreiškia vyravęs kūrybinio meninio autentiškumo supratimas, autentiškumui teikta reikšmė, o autentiškumo išautentinimo trajektorija savaip žymi ir kultūros pokyčių eigą. Prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, ypač aštuntajame dešimtmetyje, menas buvo labai aiškiai skiriamas nuo nemeno, o pats menininkas buvo laikomas (ir pats save intensyviai laikė) reikšminga visuomenine figūra, kuriai priskirtinas ypatingas statusas. Ir valdžios institucijos puoselėjo tą statusą. Valdžios tikslas buvo savaip skatinti “ypatingumo” raišką ir ja manipuliuoti, pasitelkiant menininkus ideologinėms užduotims vykdyti. Kad ir kokias kūrybines kančias menininkas išgyventų, jis išlaikydavo savąjį menininko tapatumą, o socialinis menininko reikšmingumas teikė tapatumui nelyg substancinį pagrindą. Menininko tapatumo esmė buvo autentiška saviraiška. Čia svarbu abu dėmenys – ir autentiškumas, ir saviraiška. Autentiškumas žymėjo patyrimo, egzistencinių išgyvenimų tikrumą, o saviraiška – to patyrimo išraiškos laisvę, įveikiančią visus išorinius bei vidinius apribojimus. Tad autentiškas menininkas galėjo būti ir komunistas, nes saviraiškos akte jam atsiverdavo galimybė “įveikti” visokias socialines konvencijas.

Kritiniame diskurse “autentiškumas” buvo pasitelkiamas kaip tam tikras kriterijus. Kūrinio vertė ne taip jau retai būdavo nustatoma aiškinantis jo autentiškumo laipsnį. Kritikas, suabejojęs kūrinio ar apskritai kūrybos autentiškumu, iš esmės neigė kūrinio meninę vertę, o kūrybą įtaigavo esant marginalinę. Beje, “autentiškumas” būdavo priešinamas “racionalumui”, kuris paremdavo ar pakeisdavo “neautentiškumo” argumentus. Suprantama, nebuvo ir negalėjo būti jokios “autentiškumo” teorijos, kuri būtų galėjusi teikti tam tikrus “autentiškumu” grindžiamus meno kūrinių interpretavimo principus. Vieno ar kito menininko kūrybinio autentiškumo vaizdinys susiklostydavo iš jo gyvenimo apraiškų, išreiškiančių jo atsidavimą menui ir kūrybai. Todėl autentiškais galėjo būti laikomi ir tie menininkai, kurie sąmoningai taikė vakarietiškojo avangardinio meno principus. Jų “autentiškumui” svarbus buvo sąmoningo oponavimo socialistinio meno ideologijai dėmuo.

“Autentiškumas”, “autentiška saviraiška”, “autentiška kūryba” ir kitos panašios sąvokos visiškai išnyko iš dabartinio kritikos diskurso. Šitai rodo, jog esmiškai pasikeitė menininko, jo statuso, meno kūrinio visuomeninio ar egzistencinio reikšmingumo supratimas. O sykiu – ir menininko tapatumo. “Menininkas” jau atsietas nuo “kūrybos”, “autentiškumo”, “egzistencijos”. Kaitos akivaizdoje pravartu yra pasiaiškinti tam tikrus su autentiškumu susijusijusius dalykus.

Meno ir menininko svarbos iškėlimas yra esminis modernistinio meno ir meninės ideologijos bruožas. Menininkas – tai išskirtinis žmogus, kuris savo kūryboje atskleidžia žmogaus ir būties ryšius, o savo autentiška saviraiška teigia esminį individo kūrybiškumą ir jo egzistencinę laisvę. Ypatinga meno ir menininko reikšmė buvo apmąstyta ir įtvirtinta filosofijoje — hermeneutinėje ir fenomenologinėje tradicijoje meno kūriniui pripažintas ontologinis statusas, o kūryba imta suvokti kaip būtiškas, tad ir būtinas bei įbūtinantis vyksmas. Svarbiausia šiuo atžvilgiu yra filosofinė M. Heideggerio kūryba. M. Heideggeris autentišką žmogaus buvimą skyrė nuo neautentiško, kasdienio, kur vyrauja įprastinės nuomonės, manymai, standartizuotos patirtys, šnekalai, turistinis žingeidumas... Būtis autentiška tampa suvokusi savąjį baigtinumą ir ėmusi kelti sau buvimo prasmės klausimą. Autentiškumo būseną gali patirti ne tik menininkas, tačiau menininkui ji būtina kūrybai. Į meno kūrinį M. Heideggeris žvelgė kaip į būtiškosios atverties vietą, kurioje reiškiasi būtiškoji tiesa, svarbi visų gyvenamam pasauliui. M. Dufrenne’as išsamiau gilinosi į menininko autentiškumą, nes jam rūpėjo tik autentiškoje kūryboje perteikiamas patirtas absoliutus būties poveikis. Menininkas autentiškas būna tada, kai sugeba taip susikaupti ir atsiriboti nuo pasaulio, kad jo kūrinyje nelyg savaime apsireiškia būtiškoji prasmė. Autentiškos kūrybos aktas teigia žmogaus ir būties giminystę ir yra unikalus pasaulinis įvykis. Tad modernistinio meno aplinkoje puoselėtas autentiškumo supratimas iš esmės buvo solidžiai filosofiškai grindžiamas. Suprantama, nedaugelis ano meto Lietuvos dailininkų žinojo tokį pagrindimą esant ir juo rėmėsi.

Lietuvoje modernizmo ideologijos įtakota autentiškos kūrybos nuovoka išplito septintajame ir aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Tuo metu Vakarų pasaulyje, išsisėmus avangardinėms tradicijoms ir vis labiau įsigalint vartotojiškos visuomenės poreikius tenkinančioms meninės produkcijos formoms, esmiškai pasikeitė meno ir menininko vaidmens supratimas. Tai vadinamojo postmodernaus būvio iškilimo metas, kai prekiniai santykiai užvaldo ne tik gamtą, bet ir kultūrą bei pasąmonę. Prekiniai santykiai ir vartojimo ideologija naikina meno ir nemeno, autentiškumo ir neautentiškumo, kūrinio ir nekūrinio priešinimą, kadangi vertybinį pasaulio “tinklelį” jau formuoja rinkos plėtros ir vartojimo (ypač vaizdinių) skatinimo poreikiai. Vartotojiškasis pasaulis yra persmelktas reklamos, kuri savo tikslams pasitelkia visas įmanomas menines praktikas ir kuria bei skleidžia naujas. Reklamos industrija gamina daugybę “meninės” produkcijos, kurios poveikio negali išvengti jokia tradiciškiau suvokiama meninės kūrybos sfera. Tačiau pati reklama neturi savojo referento, savosios “ontologinės srities”, ji yra be-prasmė, tačiau labai veiksminga ženklų žaismė, neigianti pačią autentiškumo ar autentiškos saviraiškos galimybę. Kita vertus, prekiniams santykiams nesvarbu jokie “autentiškumai” ar “saviraiškos” – menininkas turi teikti kultūros gėrybių rinkai paklausią produkciją, turi sugebėti prisitaikyti prie besikeičiančių rinkos sąlygų, jos diktuojamų madų ir sykiu mokėti save pateikti kultūrinėms institucijoms, kurios gali padėti jam kaupti simbolinį kapitalą.

Svarbus meninės kūrybos išautentinimo (sykiu ir išmetafizinimo) bei visokių menas – nemenas opozicijų naikinimo veiksnys buvo septintajame dešimtmetyje pradėjusi plisti dekonstrukcija. J. Derrida ir jo pasekėjų įvairiose šalyse įtvirtinta dekonstravimo praktika rodė visų esminių mąstymo opozicijų, esmių bei tiesų sąlygiškumą. Dekonstruotas buvo ir subjektas bei jo tapatumas – jis tapo diskursinės praktikos padariniu. Kita vertus, kaip tik dekonstrukcijos plotmėje išryškėjo, kaip “autentiško”, “tikrojo” ar “būtiškojo” meno diskursas išstumia į periferiją bei marginalizuoja kitas menines praktikas, primesdamas joms savo viršenybę ir ją instituciškai įtvirtindamas. Šitai ryšku buvo sovietinės sistemos sąlygomis: sistemos ideologai skleidė “teisingo”, “priimtino”, “reikalingo” meno diskursą, o menininkai kūrė savąjį “tikrąjį” meną. Nenorintis būti išstumtas iš viešosios erdvės menininkas turėjo vienaip ar kitaip savąjį “tikrumą” derinti su oficialiuoju. Aštuntojo dešimtmečio sąlygomis šią funkciją jau ėmė atlikti kritinis interpretacinis diskursas, išmokęs visokią kūrybą įvilkti į “reikalingo naujoviškumo” ar “priimtino meninio eksperimentavimo” rūbelius. Tačiau svarbus dalykas tas, kad autentiška modernistinė kūryba buvo laikoma ir išgyvenama kaip tam tikra opozicija sovietiniam meniniam idealui.

Atkurtos nepriklausomybės metais vykstančius sparčius meno ir jo suvokimo pokyčius galima sieti su postmoderniųjų meninių praktikų ir požiūrių įsisavinimu, kuriantis naujai visuomeninei santvarkai, įsivyraujant rinkos ir vartojimo ideologijos teigiamoms vertybėms bei stereotipams. Ypač šitai ryšku vadinamųjų vaizduojamųjų menų sferoje, kadangi šie menai greičiausiai pasitelkiami šiuolaikinės vaizdinio bei reginio kultūros reikmėms. Jau nekalbant apie naujų komunikacinių technologijų pagrindu atsirandančius menus. Tų pokyčių kryptingumą savaip nusako visų jaučiamas svarbiausias dabartinės lietuvių kultūros imperatyvas – “išeiti į Europos ar net pasaulio rinką”. Menininkas gali tikėti savos kūrybos autentiškumu, tačiau jis gerai suvokia, jog rinkos sąlygomis joks  “meninis autentiškumas” negali prilygti, tarkime, išreklamuotam “siaubingai poetiškos maniako pasąmonės” dirbiniui. “Autentiškumas” gali būti išmestas į rinką ir tapti paklausus tik paverstas tam tikru prekiniu ženklu, tačiau jau be jokių metafizinų sąsajų su “būtimi” ar “egzistencija”.

Tačiau ši meno ir kūrybos išautentinimo tendencija nėra tokia jau vienareikšmė, kaip gali pasirodyti kad ir iš šio dėstymo – “autentiškumo” diskursas išlieka ir kultūros atmintyje, ir kaip dalies menininkų (net labai sėkmingai įžengusių į rinką) patirtis, jų brendimo šerdis. Ir pati dekonstrukcija yra savaip su tuo diskursu susijusi – juk tai M. Heideggeris kartu su “Būties prasmės klausimu” iškėlė Vakarų metafizinės tradicijos dekonstravimo projektą. Todėl dekonstravimo peržengimuose, plyšiuose, išesminimuose ir išprasminimuose neišvengiamai sušvyti ir buvusios, o sykiu – būsimos “autentiškos meninės saviraiškos” prasmės. Galbūt net užgrūdintos atlaikyti suprekinimo ir suženklinimo galią?