pranešimai

presented papers

Scena: obsceniška/absceniška, arba Rytie-tiškas troškimų sodas

_{visas tekstas (angliškai)>>}

Itin reikšminga, kad šis simpoziumas, nukreiptas į Fuko (Foucault) heterotopijos sąvoką, vyksta Vilniaus mieste. Rytų Europa – o atsižvelgus į Vilniaus istoriją ir dabartį, jis yra emblematiška šio regiono topoi – šiuo metu vis dažniau iškyla kaip gyvas ir veikiantis Europos istorijos archyvas. Jau pats jo fizinis kūnas išsaugojo tas laiko atkarpas, t.y. tas aukas ir traumas, kurių užglaistymas neatsiejamas nuo naujosios XXI amžiaus Europos diskurso konstravimo.

Fuko  heterotopijoms iliustruoti pasitelkia Rytietišką sodą. Tai yra neabejotinai aktualu, jei atsižvelgsime į čia išgyventos patirties vitališkumą. Būtent šis vitališkumas, nepaisant visų ekonominių ir politinių pavojų, suteikia Rytų Europai patrauklumo, „geidžiamumo”. Būdama „sodu”, tokia vieta ne tik įkūnija/archyvuoja, tačiau kartu gyvena Europos troškimą. Todėl Rytų Europą aš įsivaizduočiau ne kaip Europos utopijų kapines (kapinės – dar vienas heterotopijos pavyzdys), o kaip malonaus Europos kūniškumo sodą.

Pabrėždama būtent malonumą, siūlyčiau konkrečiai panagrinėti vieną tokių konkrečių scenų, kurios pavadinimą norėčiau išlaikyti paslaptyje iki paskutinio momento.

The Scene: Obscene/Abscene or, The Oriental Garden of Desire

_{full text (in English)>>}

It is highly relevant that this symposium addressing the Foucauldian notion of heterotopia is held in the city of Vilnius. Eastern Europe – of which Vilnius, given its history and its present, is one of emblematic topoi – is nowadays gaining importance as a functioning archive of European history. In its very corporeality it happens to preserve those “slices of time” – i.e., those sacrifices and traumas – the repression of which is so instrumental in the discursive construction of the new 21st century Europe.

Foucault’s exemplification of heterotopias as an Oriental garden is certainly most relevant if one considers the vitality of lived experience here. It is this vitality that, as if to spite all the economic and political dangers, constitutes Eastern Europe’s attraction, its “desirability”. Being a “garden”, such a site not only emblematises/archivises, but also lives Europe’s desire. Therefore, rather than imagining it as a cemetery of European utopias (a cemetery is another example of heterotopia), I would imagine Eastern Europe as a garden of Europe’s pleasurable corporealities.

It is with an emphasis on pleasure that I am suggesting a concrete analysis of one of such concrete scenes, the choice of which I would like to suspend till the last moment.