|
Jonas Valatkevičius Lietuva/Lithuania |
|
Socialinės Lietuvos architektūros sąlygos XX a. pabaigoje. Praktinis požiūris. Pavyzdys sostinė pranešimo medžiaga (paaiškinimai anglų kalba)>> Savaime aišku, jog architektūra nėra autonomiška. Galima mąstyti tik apie tai, kiek architektūros pobūdis yra nulemtas visuo-meninės situacijos. Galbūt dėl to architektai visais laikais domėjosi utopijomis. Jie visuomet svajodavo apie ateitį. Dažniausiai šiose svajonėse jie ne tik matydavo šiandien neįmanomus pastatus. Paprastai dabartyje ideologiškai nepriimtini ar techniškai neįgyven-dinami projektai apimdavo ne tik statybos, bet ir gyvenimo būdo transformacijas. Taip architektai tapo vienais aktyviausių utopistų - tobulos visuomenės mąstytojų. Šis sumanymas tai mėginimas parašyti iliustruotą urbanistinės aplinkos pokyčių žodyną.
|
Social Situation of Lithuanian Architecture at the End of the 20th Century. Practical Approach. Example capital materials for presentation (explanations in English)>> It goes without saying that architecture is not autonomous. One can only think to what extent the character of architecture is determined by a social situation. It might be the reason why the architects have been interested in Utopias throughout the ages. Architects have never abandoned their dreams about the future. In their dreams they would most often see not only the buildings impossible today. Usually, the ideologically unacceptable or technically unrealisable projects at a certain period of time would embrace not only construction but also lifestyle transformations. In this way architects became one of the most active Utopians the thinkers of perfect society.
This project is an attempt to write an illustrated vocabulary of urban changes. |
|