pranešimai

presented papers

Ektopija (-os)

_{visas tekstas (angliškai)>>}

Totalitarinio režimo anomalija visuomet paskatina susimąstyti apie situaciją, kuri būtų susidariusi, jei istoriniai procesai vyktų „natūraliai”, be išorinės prievartos ar suvaržymų. Ši nostalgiška mintis būdinga Rytų mentalitetui; dažnai ji įgauna apgailestavimo formą, virsta aistra paminklams, archyvams ir laidotuvių apeigoms. Deja, tokios simbolinės formos gali tik papildyti, bet ne pakeisti sovietinę praeitį. Kai kurios traumuotos socialinės grupės atlieka šį „gedėjimo darbą”, save suvokdamos kaip praeities įvykių objektus, o ne subjektus. „Gedėjimo darbas” ilgainiui tampa chroniško negalavimo būsena, kuri turi galių pasikartoti bet kuriuo metu ir bet kokiame kontekste.

Kita strategija – pripažinti chronologiją bei socialines permainas – taip pat nėra paprasta išeitis, nes sovietiniai ir posovietiniai kontekstai yra nepalyginami, jie neturi tęstinumo ir bendros socialinės erdvės. Posovietinė arealybė dažnai laikoma iš esmės  postmoderniu reiškiniu, nes ji stokoja dabarties: arba ji yra orientuota į praeitį, kaip jau buvo minėta anksčiau, arba ji ignoruoja dabartį vardan būsimų tikslų ir užduočių. Tai reiškia, jog kultūriniai ir socialiniai įvykiai stokoja savosios vietos ir savojo laiko. Jie yra heterotopiniai, t.y. visuomet susiję su kitomis erdvėmis, ir heterochroniniai – sukuriantys „persiklojimus laike”.

Heterotopijos ir heterochronijos sukuria simbolinius įvykius; nepriklausomai nuo to, kad šie įvykiai iš tiesų vyksta, jų statusas yra grynai įsivaizduojamas arba simbolinis. Jų sukurti arealai yra a-realūs arba ne-realūs, vengiantys išvysti „realybės veidą”. Štai tik vienas iš daugelio pavyzdžių: įstaiga, turinti užtikrinti lygias vyrų ir moterų teises, savo užduotį vykdo pažodžiui – jeigu in littera parašyta, kad kokia nors bendrovė nori priimti į darbą vyrą, tai traktuojama kaip lygių teisių pažeidimas, bet jeigu į darbą iš tiesų priimamas vyras, toks veiksmas laikomas teisingu ir teisėtu. Taigi arealybės terminu mes vadiname tokius įvykius, kurie egzistuoja arba išlieka tik nominaliai. Arealo sąvoką galima aiškinti priešpriešinant ją utopijos sąvokai: utopija dažniausiai reiškia gerus dalykus, kurie niekur nevyksta (u-topos); tuo tarpu arealas iš tiesų egzistuoja, jis reiškia vietą, tačiau neturi savo tikrosios esmės.

Tačiau ar visi reiškiniai privalo turėti savo laiką ir vietą? Ar visi reiškiniai privalo turėti savo tikrąją esmę? Pasitelkdami J. - L. Nancy pasiūlytą ektopijos sąvoką (kuri reiškia nukrypimą medicinine prasme), mes galime teoriškai konstruoti ir empiriškai aptikti situacijas, kuriose tam tikri nukrypimai tampa norma. Sovietinė ir posovietinė arealybė pateikia daug tokių pavyzdžių: galime konstatuoti neproporcingą socialumo (klasinių skirtumų ir antagonizmo) nukrypimą į privataus gyvenimo sritį. Postmoderni vartotojų visuomenė išplečia socialumo ribas tiek, kad privatumo ar intymumo sąvokos netenka savo turinio. Ir atvirkščiai: tokia “privati” sritis kaip geismas visiškai perkeliama (ektopos) į socialumo plotmę. Nukrypimus aptikti bei juos analizuoti galima ne tik erdvės, bet ir laiko plotmėje: pavyzdžiui, sveiku protu suvokiamą laiko tąsą (chronologiją) posovietinėje arealybėje pakeičia chroniški praeities pasikartojimai, sukuriantys savotišką „pirminį uždelstumą”.

Ectopia (-s)

_{full text (in English)>>}

The anomality of the totalitarian regime always suggests an idea to reflect about the situation, which would have taken place if the historical processes could flow ‘naturally’, without external violence and constraint. This nostalgic idea is characteristic to Eastern mentality and always takes a form of regret, passion to monuments, archives and funeral rituals. Unfortunately, these symbolical forms can only supplement, but cannot replace the soviet past. Some traumatic social groups are making ‘the work of mourning’ and reflecting themselves as an object, but not as a subject of past events. The ‘work of mourning’ takes the form of chronical indisposition and has the power to repeat itself in any time and in any context.

Another strategy - to take things chronologically and to acknowledge the social change – is also a challenge, because soviet and post-soviet contexts are incomparable, they lack continuity and common social space. The post-soviet areality is often considered as intrinsically postmodern, because it lacks the present – either it is oriented towards the past, as we said earlier, or it neglects the present for the sake of future tasks. This means that cultural and social events lack the place and time of their own. They are heterotopical - that means always referring to another spaces, and heterochronical – producing ‘slices in time’.

Heterotopias and heterochronias produce symbolical events; besides and regardless of the fact that they do take place, their status is purely imaginary or symbolical. These areals are a-real or non-real, avoiding the ‘face of reality’. As one example among others - the institution, which is obliged to control the equal rights between men and woman takes their task literally – if it is written in littera that some corporation wants to hire a man – it’s the violation of equal rights, but if it really hires a man – it is correct and legal act. So we are reserving the term of areality for these events, which exist or persist only nominally. The concept of areal can be explained contrasting it with the concept of utopia: utopia usually means good things, which have no place (u-topos); on the contrary, areals do take place, they are the place in their essence, but have no essence of their own. 

But should everything have the appropriate time and place? Should everything have their proper essence? Referring to J. – L. Nancy’s term of ectopia (which means deviation in medical sense), we can theoretically construct and empirically detect situations, which do take some sort of deviations as a norm. Soviet and post-soviet reality provides here a great number of examples: we can state the disproportional deviation of the social (class differences and antagonism) into the sphere of private life. Postmodern consumer society extends the limits of the social to such extent that the notion of privacy or intimacy loses any content. And vice versa: such ‘private’ domain as desire is displaced (ektopos) into the social sphere. Deviations can be detected and reflected not only in spatial, but also in temporal sphere: for example, the common sense of time continuity (chronology) in post-soviet areality is displaced by chronical past repetitions, which produce some sort of ‘originary delay’.