keisti vakuumą:

naujos geografijos ir ideologijos

1990-ųjų pokyčiai Baltijos šalyse suformavo pluoštą socialinių, politinių ir ideologinių problemų. Visų pirma šie pokyčiai nubrėžė naujas geografines ribas ir sukonstravo naują “istorijos” naratyvą. Tačiau kokią dar reikšmę – be minėtų erdvės ir laiko transformacijų - turi 1990-ųjų patirtis? Ar senoji erdvės ir laiko samprata yra pakankama ir tinkama įvardyti naują patirtį, o gal ši patirtis reikalauja keisti patį žodyną?

Perėjimas nuo totalitarinės sistemos prie pliuralistinės visuomenės įgalina jau retrospektyviai totalitarinę valstybę įvardyti kaip vakuumą – eksperimento būdu sukonstruotą teritoriją. Atrodytų, jog šio vakuumo “pakeitimas” – būtina sąlyga siekiant interpretuoti dabartines posovietines realijas ir permąstyti pačią sovietinės praeities patirtį.

Tačiau nepaisant tariamo užduoties lengvumo, daugybė praėjusio sovietinio gyvenimo sričių vis dar rodosi miglotos ar net “pavojingos”. Taip yra todėl, kad ideologinis vakuumas neatveria jokių “faktų”: net ir vadinamieji “dokumentiniai faktai” taip pat yra dirbtinai sukonstruoti. Vadinasi, norint permąstyti šias sovietinės praeities sritis, negalima pasikliauti tiesioginėmis įžvalgomis, - tenka ieškoti naujos metodologijos bei strategijos. Tiesi linija jau nėra adekvati naujojo topografinio žemėlapio metafora, todėl savo vietą ji turi užleisti teoriniams aplinkkeliams.

Akivaizdu, jog totalitarinės intervencijos pertraukia “natūralią” socialinių ir kultūrinių procesų tėkmę ir prievarta nustato savąją. Tačiau neįmanoma tiesiog atsigręžti atgal ir šią “natūralią” tvarką atstatyti, sovietinį vakuumą tiesiog pakeičiant naujais topografiniais ženklais ir ideologijomis.

 “Natūralios” tvarkos stoka charakterizuoja ne tik sovietinį, bet ir posovietinį kontekstą. Posovietinis kontekstas dažnai laikomas iš esmės postmoderniu reiškiniu, nes jis stokoja savosios dabarties. Šiam kontekstui tiesiog stinga kultūrinių ir intelektualinių įvykių ar reiškinių, kurie įvyktų laiku, kurie turėtų savąją erdvę ir laiką. Kultūriniai įvykiai paprastai vėluoja, taip tapdami anachronizmais; net jei jie įvyksta chronologiškai tinkamu laiku, jie vis dar stokoja autentiškumo ar savosios esmės.

Bet ar privalo viskas turėti savąją erdvę ir laiką? Jei tiek totalitarinės intervencijos, tiek ir anti-totalitarinės revoliucijos pertraukia esamą socialinių ir kultūrinių procesų tėkmę, vadinasi, tam tikri įvykiai ir reiškiniai (sovietiniai ar posovietiniai) iš principo neturi “savo” vietos ir niekad neateina “laiku”. Ar nevertėtų čia pasitelkti utopijos ir achronijos sąvokų? Tačiau utopija yra neegzistuojanti vieta; deja, sovietinis ir posovietinis žemėlapis vis dar egzistuoja ir žymi daugiau ar mažiau vykusias mūsų biografijas.

Štai kodėl manytume, jog šiuo atveju tinkamesnė būtų heterotopijos sąvoka. Heterotopijos, pagal Michel Foucault, - tai tokios mišrios vietovės, kurios iš tiesų užima tam tikrą erdvę, bet kartu nurodo ir kitą – dažnai priešingą - erdvę ar tikrovę. Mes taip pat žinome, kad dažniausiai heterotopijos yra susijusios su laiko “persiklojimais”, kuriuos vadintume heterochronijomis.          

Vienu tokiu heterotopijos ir heterochronijos pavyzdžiu galėtume laikyti pasiūlymą atstatyti Valdovų rūmus Vilniuje. Būtent ši simbolinė tautinės tapatybės vieta turėtų kompensuoti politinio pasitikėjimo ir konsensuso stoką. Verta paminėti, kad šis tautinės savigarbos restauracijos projektas galėtų ištuštinti nacionalinį biudžetą. Kraštutiniu atveju Valdovų rūmai taptų tokia vieta, kuri pakeistų valstybę ne tik metonimine (rūmai vietoje valstybės), bet ir tiesiogine prasme.

Šis pavyzdys demonstruoja, jog posovietinėje – heterotopinėje - erdvėje įvairios iniciatyvos ar įvykiai neturi ir negali turėti vienos akivaizdžios ir fiksuotos prasmės. Apmąstant tokius įvykius, būtina ne uzurpuoti vieną iš galimų požiūrio taškų, tokiu būdu siekiant sustabdyti prasmės slydinėjimą, bet pasekti ir permąstyti prasmės transformacijas skirtingose minties perspektyvose ir kontekstuose. Štai kodėl kalbėdami apie sovietinės totalitarinės ideologijos pakeitimą, kalbame ne apie vieną posovietinę ideologiją, bet apie skirtingas – dažnai nesuderinamas – teorines pozicijas, ideologijas ir geografijas. Tik nuolat permąstant skirtingas teorines pozicijas galima sukurti naują posovietinės erdvės ideologinį ir geografinį “žemėlapį”.

Seminarą keisti vakuumą: naujos geografijos ir ideologijos organizuoja Lietuvos filosofų draugija ir Atviros Lietuvos Fondas bendradarbiaudamas su Šiuolaikinio meno centru

replacing the vacuum:

new ideologies and geographies

In the Baltic States the changes that took place in the 90’s  pose a set of social, political and ideological questions. They establish new geographical marks and construct new events in the narrative called “history”. What significance has the experience of 1990 beside this spatio-temporal scheme? Is this spatio-temporal scheme sufficient and relevant to the new experience or does it need some changes in our vocabulary?

The shift from the totalitarian system to a multi-dimensional society allows us to look at the totalitarian state retrospectively and to view it as a vacuum – an experimentally constructed territory that lacks topographical marks. The “replacement” of this vacuum seems to be a necessary condition for interpreting post-Soviet realities and for reconsidering the past Soviet experience.

Despite the apparent simplicity of the task, numerous fields of Soviet life still remain obscure or even “dangerous”. The problem is that the ideological vacuum reveals no “facts”, and that even the so-called “documentary facts” are artificially constructed. Therefore, in order to reconsider the obscure fields of Soviet past one needs not a direct approach, but a fluid methodological apparatus and newly developed strategies. Direct lines cease to be the adequate elements for drawing up the new topographical map and naturally free up space to roundabout ways.

It seems obvious that totalitarian interventions disrupt the “natural” flow of social and cultural processes and establish new ones violently and with constraint. However, it is impossible to turn back and to re-establish this “natural” order by simplistically filling the inherited Soviet vacuum with new, imagined topographical marks and ideologies.

Lack of “natural” order is characteristic to post-Soviet context, where realities lack a present, and because of it are often considered intrinsically postmodern. The context also lacks a place and time for cultural and intellectual events to take place. Usually, cultural events happen with delay, thus producing anachronisms; or if they are on time – chronologically – they still lack authenticity and essence.

But should everything have an appropriate time and place? If both totalitarian interventions and anti-totalitarian revolutions disrupt the previous flow of social and cultural processes, then Soviet and post-Soviet events and realities are by definition without “their” place and do not fit “in time”.

These Soviet and post-Soviet events and realities can be viewed by applying notions of utopia and achronia. Utopia is a place that has never existed; unfortunately, the Soviet and post-Soviet map still exists and is filled with our more or less successful biographies. Therefore, the concept of heterotopia seems to be more adequate in this context. Heterotopias, according to Michel Foucault, are mixed sites, which do take place, but at the same time refer to some other – and often different - place or reality. We also know that heterotopias are most often linked to the slices in time we might call heterochronies.

In Lithuania, an example of heterotopia and heterochronia would be the proposal to re-build the Ruler’s Palace in Vilnius. This symbolical place of national identity should compensate for the absence of political confidence and consensus. It is worth mentioning that the project of restoring national self-esteem may nearly exhaust the national budget. In most radical case the Palace would be the kind of a place that will replace the state not only in the metonymical (palace for the state), but also in the literal sense.

This example clearly shows that in post-Soviet – heterotopical – space  different events or initiatives cannot have any stable and obvious sense. Seeking to reflect these events one needs not to fix the sliding signification, but follow it’s flow in different perspectives and contexts.

Thus, when speaking about the replacing of Soviet totalitarian ideology we have in mind substituting not one definite post-Soviet ideology, but different and often incompatible post-Soviet theoretical positions and ideologies. Unlimited motion from one position to the other will enable us to draw a new geographical “map” of post-Soviet ideology and to open up space for discourse on it.      

The seminar replacing the vacuum: new ideologies and geographies is organized by the Open Society Fund – Lithuania and Lithuanian Society for Philosophy in collaboration with the Contemporary Art Centre.

dalyviai/pranešimai:

(visų pranešimų santraukos - lietuvių ir anglų k.)

◈ Andrij Bondar (Ukraina)

Horizonte – Rytų revanšas

(visas pranešimo tekstas)

◈ Jonathan Friedman (Švedija)

’Realiai egzistuojančios globalizacijos’ paradoksai: elito diskursai, dviguba poliarizacija ir paprasta liaudis

(visas tekstas)

◈ Herkus Kunčius (Lietuva)

Telefonų knyga

◈ Mikko Lagerspetz (Estija)

Konvertuojamo subjekto hegemonija

(visas tekstas)

◈ Nerijus Milerius (Lietuva)

Ekranas ir kasdienybė

(visas tekstas su iliustracijomis)

◈ Šarūnas Nakas (Lietuva)

Nors klimatas šyla, natos rašomos toliau

◈ Živilė Pipinytė (Lietuva)

Neįvardyta tikrovė

◈ Artūras Raila (Lietuva) & Anders Kreuger (Švedija)

Pasąmonės turinys yra tarsi aborigenų gentis žmogaus viduje. Sigmund Freud: "Pasąmonė', 1915

(visas tekstas)

◈ Vytautas Rubavičius (Lietuva)

Autentiška kūryba “vakuumo” sąlygomis

(visas tekstas)

◈ Almantas Samalavičius (Lietuva)

Intelektualai ir socialinis lūžis: postkomunizmas ir postkolonializmas

◈ Irina Sandomirskaja (Švedija/Rusija)

Scena: obsceniška/absceniška, arba Rytietiškas troškimų sodas

(visas tekstas su iliustracijomis)

◈ Hanno Soans (Estija)

Times New Roman: socialiniai tyrimai

◈ Marius Povilas Šaulauskas (Lietuva)

Įskaitintas bendrabūvis: skaitmeninės godos

◈ Jonas Valatkevičius (Lietuva)

Socialinės Lietuvos architektūros sąlygos XX a. pabaigoje. Praktinis požiūris. Pavyzdys – sostinė

(vizualinė medžiaga)

◈ Audronė Žukauskaitė (Lietuva)

Ektopija (-os)

(visas tekstas)

apskritojo stalo diskusijos dalyviai:

Kateryna Botanova (Ukraina)

Aleksej Jupitov (Rusija)

Lolita Jablonskienė (Lietuva)

Leszek Koczanowicz (Lenkija)

Roberts Ķīlis (Latvija)

Nijolė Lomanienė (Lietuva)

Evaldas Nekrašas (Lietuva)

Rolandas Rastauskas (Lietuva)

Mykola Riabčuk (Ukraine)

participants/presented papers:

(abstracts for all papers are in Lithuanian and English)

◈ Andriy Bondar (Ukraine)

The Eastern Revanche on the Horizon

(full text of the paper)

◈ Jonathan Friedman (Sweden)

The Paradoxes of ‘Real Existing Globalisation’: Elite Discourses, Double-Polarization and the Grass Roots

(full text)

◈ Herkus Kunčius (Lithuania)

Phone Book

◈ Mikko Lagerspetz (Estonia)

The Hegemony of the Convertible

(full text)

◈ Nerijus Milerius (Lithuania)

The Screen and Everyday Life

(full textwith illustrations)

◈ Šarūnas Nakas (Lithuania)

Despite the Warming of Climate, Notes Are Still Being Written

◈ Živilė Pipinytė (Lithuania)

Unnamed Reality

◈ Artūras Raila (Lietuva) & Anders Kreuger (Švedija)

The Content of Unconscious May be compared with an aboriginal Population in the Mind. Sigmund Freud: 'The Unconscious', 1915

(full text)

◈ Vytautas Rubavičius (Lithuania)

Authentic Creation under the Conditions of “Vacuum” (full text)

◈ Almantas Samalavičius (Lithuania)

The Intellectuals and Social Break: Post-communism and Post-colonialism

◈ Irina Sandomirskaya (Sweden/Russia)

The Scene: Obscene/Abscene or, The Oriental Garden of Desire

(full text with illustrations)

◈ Hanno Soans (Estonia)

Times New Roman – a Case Study

◈ Marius Povilas Šaulauskas (Lithuania)

The Digital Habitus: Binary Concerns

◈ Jonas Valatkevičius (Lithuania)

Social Situation of Lithuanian Architecture at the End of the 20th Century. Practical Approach. Example – Capita

(visual material for presentation)

◈ Audronė Žukauskaitė (Lithuania)

Ectopia(s)

(full text)

roundtable discussion participants:

Kateryna Botanova (Ukraine)

Alexey Yupitov (Russia)

Lolita Jablonskienė (Lithuania)

Leszek Koczanowicz (Poland)

Roberts Ķīlis (Latvia)

Nijolė Lomanienė (Lithuania)

Evaldas Nekrašas (Lithuania)

Rolandas Rastauskas (Lithuania)

Mykola Riabchuk (Ukraine)