Nuo 1990 metų Lietuvoje padarytas nemažas progresas įtvirtinant demokratiją bei žmogaus teisių apsaugą ir kuriant teisinę valstybę. Tai liudija veikianti daugiapartinė politinė sistema, laisvi rinkimai, nepriklausoma teismų sistema bei konstitucijos garantuojamos asmens teisės ir laisvės.

Esminis naujos konstitucinės tvarkos principas – pagarba žmogaus teisėms, įtvirtinta įvairiuose teisės aktuose, kuriuose įvardintos asmens teisės ir laisvės bei sukurti jų apsaugos mechanizmai. Lietuva yra ratifikavusi pagrindines tarptautines bei regionines žmogaus teisių sutartis ir atsiskaito įvairioms tarptautinėms agentūroms.

Vis dėl to manoma, jog dabartinė žmogaus teisių apsaugos praktika nėra veiksminga. 2001 lapkričio bei 2002 gegužės mėnesiais atlikti sociologiniai tyrimų rezultatai, gauti rengiant bendrą Lietuvos Respublikos Seimo bei Jungtinių Tautų plėtros programos Nacionalinį žmogaus teisių veiksmų planą, parodė, jog 45.4 proc. Lietuvos gyventojų nepritarė teiginiui, kad “dabartinė žmogaus teisių politika yra geresnė nei sovietmečiu”[1]. Bent vienas iš trijų Lietuvos gyventojų manė, jog žmogaus teisės yra pažeidinėjamos sistemingai, dviejų nuomone, tokie pažeidimai vyksta retai.[2]. Tik 2.5 proc. apklausos respondentų manė, jog žmogaus teisės apskritai nėra pažeidinėjamos. Nukentėjusieji retai praneša apie teisių pažeidimus arba kreipiasi dėl žalos atlyginimo. 64 proc. respondentų manė, jog “yra beviltiška kreiptis dėl žmogaus teisių apsaugos; niekas nepadės”.[3] Beveik nebuvo atvejų, kuomet besikreipiantieji ji pagalbos atsisuktų į pilietinę visuomenę.

Dviejų trečdalių respondentų nuomone, Lietuvoje nepakanka informacijos apie žmogaus teises bei galimybių jas apsaugoti. Pastebėta, jog nevyriausybinės organizacijos retai minimos kaip informacijos šaltiniai; penki iš 1,010 apklausos respondentų manė, jog nevyriausybinės organizacijos gali patikimai atsakyti į probleminius klausimus.[4]

Daugelyje demokratinių valstybių pilietinės sergėjimo organizacijos sėkmingai veikia kaip svarbūs demokratinių procesų dalyviai ir garantai. Tuo tarpu Lietuvoje pilietinę visuomenę atstovaujančių organizacijų institucinės galios bei įtaka yra nepakankamos. Žmogaus teisės, kurios yra neatsiejamos veiksmingos demokratijos atributas, atstovaujamos. taip pat silpnai.

Poreikis steigti nepriklausomą žmogaus teisių monitoringo instituciją Lietuvoje yra dar labiau akcentuotinas Lietuvai besirengiant stoti į Europos Sąjungą. Nors politiniai narystės Europos Sąjungoje kriterijai reikalauja, kad Lietuva užtikrintų institucijų, garantuojančių žmogaus teises, stabilumą, bet, kaip nebūtų paradoksalu, sistemingas šių kriterijų laikymosi monitoringas, kuris buvo vykdomas Europos Komisijos, yra nutraukiamas. Taigi, ES atstovų darbas dabar guls ant pilietinės visuomenės pečių.

Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI) siekia skatinti atviros, demokratinės visuomenės kūrimą, konsoliduojant žmogaus teisių principus.

Ø vystyti pilietinės visuomenės gebėjimus stebėti ir įtakoti valstybinę žmogaus teisių politiką bei praktiką,

Ø kelti žmonių sąmoningumo lygį informuojant apie žmogaus teisių pažeidinėjimo priežastis ir pasekmes bei

Ø motyvuoti valstybės institucijas ir pareigūnus, kad jie efektyviai tobulintų teisės aktus, programas bei paslaugas, orientuotas į žmogaus orumo bei žmogaus teisių apsaugos įtvirtinimą.

Vystant konkrečius projektus, ŽTSI visų pirmiausia atsižvelgia į specifinių žmogaus teisių svarbą kuriant bei įtvirtinant atvirą demokratinę visuomenę bei žmogaus teisių kultūrą bei tam tikrų žmonių grupių pažeidžiamumą bei ribotą jų gebėjimą apsaugoti savo teises.

Šiuo pagrindu, pirmajame ŽTSI veiklos etape įtrauktos tokios prioritetinės teminės sritys:

šie asmenys gali būti: kaliniai, psichikos sveikatos institucijų pacientai, vaikų namuose bei specializuotuose mokslo įstaigose prižiūrimi asmenys.

ŽTSI apsiima atlikti sistemingus tyrimus, ruošti išvadas bei rekomendacijas siekiant daryti įtaką pokyčiams teisės aktuose, programose bei paslaugose ir taip užpildyti spragą tarp teorijos ir praktikos, tarp politikos ir jos įgyvendinimo, bei teikti juridinę pagalbą nagrinėjant teismuose strategines bylas, t.y. bylas, kuomet jos liečia didelę asmenų grupę arba itin svarbų klausimą.

[1] Human Rights in Lithuania: Situation Assessment [Thereafter, Situation Assessment], Vilnius, 2002, p.p. 95-96, 105.

[2] Situation Assessment, p. 70. According to the surveys, 38.7% of respondents believe systematic human rights violations take place, while 53% believes violations occur occasionally.

[3] Id., 97 p.

[4] Id., 63, 85,86 p.p.