1. Ne siekti manipuliuoti teisėsaugos institucijomis, bet užtikrinti deramą jų savarankiškumą.

 Visų pirma būtina įstatymais įtvirtinti operatyvinę veiklą vykdančių institucijų atskyrimą nuo politikos. Viena vertus, tai apsaugotų šias institucijas nuo politinių manipuliacijų, kita vertus, užkirstų kelią jų kišimuisi į politiką.

Reikia griežtai laikytis teisinės nuostatos, kad Lietuvos valstybėje teisėsauga nėra pavaldi konkretiems pareigūnams ar politikams, kaip kad šie neretai įsivaizduoja, nuolat kviesdamiesi teisėsaugos pareigūnus „pasiaiškinti“. Teisėsauga pavaldi įstatymui, o atskaitinga visuomenei – per tautos rinktus Seimą ir Prezidentą. Šios nuostatos nepaisymas ir nepakankamas teisėsaugos institucijų veiklos reglamentavimas leidžia teisėsaugos institucijomis manipuliuoti ir daryti joms politinį spaudimą, o šios, kovodamos su politikų pastangomis jas pažaboti, pačios imasi demokratinėje valstybėje netoleruotino politinio veikimo.

Išeitis iš šios padėties – daug detaliau įstatymais apibrėžti operatyvinę veiklą vykdančių teisėsaugos institucijų veiklą, jų paskirtį, darbo metodus, teises ir pareigas, atskaitomybę bei šios atskaitomybės formas. Būtent tokiu aspektu reikia peržiūrėti ir papildyti Operatyvinės veiklos, STT ir Prokuratūros įstatymus.

Mums dera remtis pasauline patirtimi, kuri sako, kad kuo daugiau institucija gali kištis į žmogaus gyvenimą, tuo detaliau ją reikia reglamentuoti.

 2. Ne viešai priekaištauti teisėsaugos pareigūnams, bet nustatyti aiškią jų atsakomybę už nekompetenciją ir neprofesionalumą.

 Privalu sugriežtinti ir įstatymais aiškiai nusakyti teisėsaugos pareigūnų atsakomybę už konkrečius darbo reikalavimų pažeidimus, piktnaudžiavimą tarnyba, kišimąsi į politiką ir principingai reikalauti tokios atsakomybės praktikoje. Pareigūnai, peržengę savo kompetencijos ar įgaliojimų ribas, remiantis Vakarų demokratijų praktika, turi būti nedelsiant atleidžiami iš pareigų: nei politiniu naivumu, nei turėtais gerais ketinimais tokiais atvejai negali būti teisinamasi. Demokratinėje valstybėje negalima toleruoti dabartinės kai kurių teisėsaugos institucijų laikysenos, kai jos manosi esą politinio lauko žaidėjai ir realiai siekia politinės galios. Toks elgesys pažeidžia demokratinėse valstybėse veikiantį valstybinės tarnybos moralinį kodeksą, teigiantį, kad teisėsaugos misija – vykdyti visuomenės jai patikėtas pareigas, bet ne kovoti dėl savo įtakos ir galios visuomenėje.

STT ir kitų teisėsaugos institucijų statutus būtina detalizuoti ir papildyti etikos reikalavimais arba tiesiog sukurti jų etikos kodeksus. Juk Valstybės tarnautojų etikos kodeksas šioms tarnyboms netaikomas: jos vadovaujasi tik pačių pasirašytais statutais. Etikos reikalavimus teisėsaugai turi nustatyti ne pačios tarnybos, bet įstatymų leidėjai dalyvaujant visuomenei.  

Ne mažiau svarbu užtikrinti piliečiams galimybę apsiginti nuo teisėsaugos institucijų piktnaudžiavimo. Operatyvinę veiklą vykdančios institucijos turi rinkti ne informaciją, o įrodymus. Mums dera perimti ir įteisinti daugelio Vakarų valstybių praktiką: pasibaigus prieš pilietį vykdytam operatyviniam tyrimui, piliečiui turi būti pranešta, kad toks tyrimas buvo atliekamas, o tyrimo medžiaga – sunaikinta.

 3. Ne skųstis dėl savo bejėgiškumo, bet užtikrinti parlamentinę teisėsaugos priežiūrą ir kontrolę.

 Nekontroliuojamos teisėsaugos tarnybos išsigimsta, todėl būtina nuolatinė veikli jų parlamentinė priežiūra. Šiandien tokios priežiūros praktiškai nėra.

Seimui visų pirma reikėtų pasirūpinti, kad aktyviai, reikliai ir principingai dirbtų jau įsteigta Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisija, užuot sudarinėjus laikinąsias komisijas teisėsaugos operatyvinei veiklai nagrinėti. Praktika, kai krizių metu imamasi kurti ypatingas, esamų institucijų veiklą dubliuojančias komisijas, nėra normali. Daug perspektyviau būtų pertvarkyti savo pareigų atlikti nesugebančių institucijų darbą. Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisija turėtų pasitelkti specialistus, kurie padėtų jai suvokti operatyvinės veiklos specifiką ir leistų priimti kvalifikuotus, profesionalius sprendimus.

Būtent ši komisija turėtų kruopščiai ištirti ir principingai įvertinti galimą STT ir prokuratūros vykdytų tyrimų selektyvumą, pareigūnų kišimąsi į politinę veiklą. Būtent ji turėtų siūlyti, kaip patobulinti įstatymus ir teisėsaugos institucijų statutus, nustatyti jų etikos kodeksus, kad būtų užkirstas kelias pareigūnams piktnaudžiauti tarnyba ateityje.

        4. Užuot demonstravus teisinį nihilizmą, susirūpinti savo pačių etikos priežiūra.

Šios krizės metu tiek politikai, tiek teisėsauga demonstruoja visuomenei nepasitikėjimą teisinėmis procedūromis, mechanizmais, institucijomis ir pačia teisine valstybe. Užuot pasitikėję teisiniais sprendimais, politikai ir teisėsaugos pareigūnai teisines problemas imasi spręsti propagandos priemonėmis, apeliacijomis į viešąją nuomonę, pastangomis šia nuomone manipuliuoti.

Tokie veiksmai, kaip operatyvinės medžiagos skelbimas ir “nutekinimas” prieš teisminį tyrimą, politikų slapstymasis nuo teisėsaugos užsienyje, atsisakymas leisti korupcija įtariamus parlamentarus patraukti baudžiamojon atsakomybėn, vieši raginimai nutraukti iškeltas bylas stumia visuomenę į teisinį nihilizmą. Jie liudija, kad valstybės teisinė sąranga neveikia ir mūsų visuomenė negali jaustis saugi.

Norėdami įveikti dabartinį konfliktą, politikai turi keisti savo pačių požiūrį tiek į teisę, tiek į politinę etiką, kelti savo viešam elgesiui kur kas aukštesnius moralinius reikalavimus.

Politikai pagaliau turėtų ryžtis kilusį galimos parlamentarų korupcijos skandalą principingai įvertinti iš politinės etikos pozicijų. Pagaliau, dalyvaujant visuomenei, reikia iki galo parengti ir priimti politikų Etikos kodeksą bei užtikrinti, kad jis veiktų.

Ne mažiau būtina peržiūrėti verslo ir politikos santykius ir aiškiau atskirti verslo interesus nuo politikos.

Neseniai priimtos Partijų finansavimo kontrolės įstatymo pataisos buvo skubotos, prieštaringos ir nepakankamos korupcijos galimybėms veiksmingiau apriboti. Todėl prie šio įstatymo tobulinimo reikėtų dar kartą grįžti.

Dabartinėje Lietuvos praktikoje valdžios atstovai neretai turi verslo interesų: jie patys yra verslininkai arba yra savo verslą perdavę šeimos nariams ar artimiems žmonėms. Todėl dalies įtakingų politikų būklę galima apibūdinti kaip nuolatinį paslėptą konfliktą tarp viešų ir privačių interesų. Pagal Konstituciją Seimo nariai ir Respublikos Prezidentas neturi būti susiję su savo ar jiems artimų asmenų verslu. Tačiau rinkimų įstatymai netrukdo verslo interesų turintiems asmenims kandidatuoti ir būti išrinktiems į Seimą ar Prezidentu.

Todėl įstatymuose reikalingi pakeitimai, garantuojantys Konstitucijoje įtvirtintą draudimą derinti tarnybą valstybei su asmeniniais verslo interesais. Įstatymuose turi būti numatyta procedūra, kaip piliečiams, norintiems tapti politikais ar aukščiausiais valstybės pareigūnais, atsisakyti jiems ir šeimos nariams priklausančių akcijų ir perduoti jas valdyti tretiesiems asmenims.

5. Sustiprinti ne prokurorų galias, bet teismų atsakomybę.

Kai kurių politikų siūlymas išspręsti esamą konfliktą išplėtus prokurorų galias kertasi su demokratinės teisinės valstybės principais. Teisinėje valstybėje galutinį sprendimą dėl asmenų teisių visuomet priima teismas, įvertinęs besiginčijančių šalių argumentus ir įrodymus. Prokuroras tėra viena iš teisinio proceso šalių. Jis turi tam tikrą interesą ir yra labiau priklausomas nuo aukštesnių valstybės pareigūnų poveikio.

Siūlymas Operatyvinės veiklos įstatymo pakeitimais padidinti prokurorų galias iš esmės reiškia sustiprinti juos skiriančios institucijos galią. Kartu jis dar labiau išplėstų prokurorų galimybes įgyti politinės įtakos. Tokiu būdu žmogaus teisės ir visuomenės interesai gali būti tiesiogiai palenkti vykdomajai politinei valdžiai, šitaip sumažinant teismų galią ginti piliečių interesus.

Todėl, užuot didinus prokurorų galias, būtina sustiprinti teismų vaidmenį, jų profesionalumą ir atsakomybę kontroliuojant operatyvinę veiklą. Lietuvai reikėtų nuosekliai sekti Vakarų praktika ir perkelti teisėsauginės kompetencijos centrą į stiprius ir pilietiškai atsakingus teismus.